Bendradarbis bendradarbis, Rusija ir Eurazijos programos, Chatham House

Kariai treniruojasi Pergalės dienos paradui priešais Vladimiro Putino portretą. Nuotrauka: Getty Images.

Kariai treniruojasi Pergalės dienos paradui priešais Vladimiro Putino portretą. Nuotrauka: Getty Images.
Už Rusijos ribų vyrauja prielaida, kad 2024 m. gegužę Vladimirui Putinui pasitraukus iš prezidento posto, laukiama tvarkingo ir stabilaus paveldėjimo, o jį pakeis tokiu pat ženklu. Tačiau tai kelia abejonių.

Kremliui artimi žmonės sensta, kaip ir Putinas. Nė vienas iš jų neturi nė prošvaistės nepriklausomo autoriteto valdančiojoje sumaištyje, net Igoris Sechinas dėl visų jo asmeninių ryšių su Putinu ir ryšių su Rusijos saugumo tarnybomis. Nė vienas neturi didelio visuomenės pasitikėjimo.

Putino galia sumažės, kai potencialus įpėdinis (beveik neabejotinai vyras) pradės įgyti prezidento palankumo aurą, kad ir kaip laikinai. Tą vyrą kiti tos pačios grupės nariai turėtų priimti kaip reikšmingą varžovą. Vilčių ir baimių dėl jo ateities ketinimų padaugėtų Putinui, vis dar artimiems Kremliui ir platesnei Rusijos visuomenei.

Galutinė suasmenintos sistemos logika, kuri atsirado Putino laikrodyje, yra ta, kad Putiną pakeisti gali tik Putinas. 2024 m. problema gali būti išspręsta techniškai, jei bus rastas pretekstas Putinui išlaikyti veiksmingą kontrolę, nepaisant oficialaus pasitraukimo iš prezidento posto.

Jis gali, kaip ką tik padarė Nursultanas Nazarbajevas Kazachstane, įsitvirtinti kaip bendras ir nekonstitucinis vadovaujantis naujojo lygtinai laikomo prezidento mentorius. Galimybė, kad Maskva sugriežtins Minską, o Putinas taps šiuo metu nominalios Rusijos ir Baltarusijos sąjunginės valstybės prezidentu, Baltarusijai yra nepageidaujama, tačiau vėl pasirodo, Rusijos akiratyje. Arba Rusijos konstitucija vėl gali būti pakeista.

Tačiau nė viena iš šių gudrybių nepadės užtikrinti tvarkingo ir stabilaus paveldėjimo ilgesniu laikotarpiu.

reklama

Svarbiausias Putino režimo interesas yra išlikti valdžioje. Kremliaus politikoje vis labiau dominuoja vidaus represijos ir suvokiamas Rusijos poreikis gintis nuo besitęsiančios grėsmės iš išorinio pasaulio. Nėra jokių ženklų, kad režimo sluoksniuose būtų žaidžiama su ekonominiais, socialiniais ar politiniais pokyčiais, kurie galėtų pranašauti daugiau vilčių teikiančių Rusijos vidinio vystymosi perspektyvų.

Dabartinių Rusijos jėgos struktūrų mišinys tebegalioja, tiekdamas turtus su valstybe susijusiems privilegijuotiesiems, grobstydamas plačiąją visuomenę ir atsistatydindamas bejėgius. Kremliaus bandymai paremti Rusijos pretenzijas būti didžiąja galia padeda susieti šį mišinį.

Kai kuriose širdyse – tiek Rusijoje, tiek už jos ribų – buvo vilties, kad Putinas, prieš metus pradėjęs savo dabartinę kadenciją, žiūrės į savo palikimą ir kad dėl to imsis veiksmų, kad būtų išspręsta korupcinė stagnacija, stabdanti jo šalį. Tai pasirodė veltui. Praėjusių metų gegužę V. Putinas perstatė vyriausybę, su kuria jis dirbo nuo 2012 m., o tai iš esmės buvo perdavimas iš ankstesnių metų, tai nuo pat pradžių pasakė.

Tikėtina, kad 2024–30 m. įpėdinis, primestas Putino arba nuspręstas iš dabartinių valdančiųjų sluoksnių, elgsis kitaip, bent jau tol, kol toks naujas prezidentas nesugebės užsitikrinti asmeninio dominavimo ir charizmos laipsnio, prilygstančiam Putinas mėgavosi savo laiku. Tai būtų dar sunkiau pasiekti, jei Putinas vis dar būtų ten, viena ar kita forma.

Ar putinizmas gali tęstis?

Kad ir kaip būtų pageidautinas tiek vidaus, tiek užsienio politikos pokytis, efektyvus jų įgyvendinimas praktikoje vis tiek būtų sunkus ir pavojingas siauro pagrindo režimui ir jo „valdžios vertikalei“. Putinas nuleido kitą dilemos dalį, su kuria susiduria per daugelį metų susiformavusi valdymo sistema – kad tokio pokyčio atmetimas taip pat kelia sunkumų ir pavojų.

2011–12 m. gatvių protestai buvo įspėjamasis ženklas, kad Putinas 2012 m. atsakė represijomis ir nacionalistiniu šovinizmu. Jas daugiausia išprovokavo staigus Putino 2011 metais atleistas tuometinis prezidentas Dmitrijus Medvedevas, kurio preliminarias mintis apie galbūt kiek liberalesnę Rusiją Putinas atmetė. Visai įmanoma, kad jei Putinas sieks išlaikyti galutinę valdžią artėjant 2024-iesiems, šis procesas sukels panašią protestų bangą.

Putino reitingai, nors ir pavydėtini pagal vakarietiškus standartus, smuko prieš Rusijai 2014 metų vasarį užgrobus Krymą, tačiau tuometinis jo ir jo bendraminčių postūmis išblėso. Pasitikėjimas Putinu asmeniškai per 2018 m. smarkiai sumažėjo, nepaisant to, ką išorinis pasaulis dažnai laiko užsienio politikos sėkme, pavyzdžiui, Sirijoje, kompensuojančia tai.

Susipažinimas gali sukelti panieką. Paprasti rusai per pastaruosius pusšimtį metų nukentėjo nuo pragyvenimo lygio smukimo ir nori, kad jų valdovai spręstų jų vidaus problemas, kurios šiuo metu geriausiu atveju užima antrąją vietą.

Jie taip pat nerimauja – daugiausia dėl to, kad režimas akcentavo būtinybę apsisaugoti nuo Vakarų grėsmių – dėl karinės konfrontacijos galimybės, ir pageidauja, kad Kremlius ieškotų labiau prisitaikančio požiūrio į Vakarus. Valstybės nukreipta žiniasklaidos propaganda prarado savo buvusią įtikinamą jėgą, o interneto konkurentai iki šiol išvengė visiškai veiksmingos Kremliaus nukreiptos kontrolės.

2011–12 m. neramumai buvo miesto ir daugiausia palietė Maskvą. Nepasitenkinimas dabar yra bendresnis ir vargina platesnį Rusijos gyventojų ratą. „Vieningoji Rusija“, partija, kuria Kremlius rėmėsi siekdamas tarnauti savo teisėkūros ir federaliniams interesams, smarkiai prarado pozicijas.

Nors šios tendencijos gali netęsti, vyrauja įsitikinimas, kad iki 2024 m. arba po jų įvyks kažkoks ar kitas tikras, bet nežinomas pokytis. Nėra veiksmingų vyriausybinių institucijų, galinčių nukreipti visuomenės neramumus, jei jie išsivystytų rimtu mastu, kaip gali tam tikru etapu be tinkamo įspėjimo ir nepaisant Kremliui vadovaujamų saugumo pajėgų masto. Tikėtina, kad 2024-aisiais Putiną arba Putino kloną patraukti į veiksmingą postą bus sunku, o ilgalaikės pasekmės – grėsmingos.