Karas Karabache: kaip netikros naujienos pasirodo Vakarų žiniasklaidoje

Daugelis buvusio sovietinio bloko gyventojų Vakarų žiniasklaidą laiko sąžiningos, nešališkos žurnalistikos, kuria galima pasitikėti, pavyzdžiu. Ir tai nenuostabu. Tai buvo sovietmečiu Radijas Laisvė, Amerikos balsas, o BBC atvirai kalbėjo už geležinės uždangos esančius žmones apie valdžios slepiamus dalykus. Nuo komunizmo žlugimo 1991 m. Laisva žurnalistika iš esmės tapo ne tik Vakarų visuomenės, bet ir Rytų Europos bei Kaukazo atributu. Atsiradus internetui, sienos informacinėje erdvėje dėl to visiškai išnyko. Tačiau šiame šiuolaikiniame pasaulyje ne visada aišku, kad Vakarų žiniasklaida išlieka subalansuota ir nešališka.

Atsinaujinus karo veiksmams Kalnų Karabache, kuris yra tarptautiniu mastu pripažintas Azerbaidžano dalimi, žiniasklaidoje pradėjo pasirodyti daugybė pranešimų apie dviejų konflikte dalyvavusių šalių - Armėnijos ir Azerbaidžano - kaltę. Keista, kad kai kurios Vakarų žiniasklaidos priemonės, pranešdamos apie konfliktą, demonstravo atvirą partinį požiūrį.

Rugsėjo 30 d BBC istorija teigė, kad keli šimtai samdinių buvo nuvežti į Karabachą prieš prasidedant karui iš Turkijos kontroliuojamos Sirijos teritorijos.

Leidinys teigė gavęs šią informaciją per kurjerį iš vieno kovotojo, tačiau iškart pažymėjo, kad tai negali patvirtinti jo žodžių teisingumo.

Maždaug tuo pačiu metu Prancūzija 24-oji Stebėtojai programa paskelbė kelis vartotojų sukurtus vaizdo įrašus tai esą parodė Sirijos kovotojus, besiruošiančius išvykti į Azerbaidžaną. Pagrindinis „vaizdo įrašų“ tikrumo įrodymas buvo tai, kad filme esantys kariai kalbėjo arabiškai ir diskutavo apie Alepo ir Idlibo miestus.

Toje pačioje Prancūzijos ataskaitoje neva Sirijos vietinis šeichas kreipėsi į karą su netikėliais, paminėdamas Azerbaidžaną. Armėnijos „Telegram“ kanalai šį vaizdo įrašą aktyviai skleidė kaip „įrodymą apie sirų verbavimą Afrinoje kelionei į Azerbaidžaną“.

Bet kaip „Rybar Telegram“ kanalasanalitinė grupė, kurios specializacija yra Viduriniai Rytai ir Afrika, pabrėžia, kad nėra aišku, kas buvo šis vietinis šeichas: pamokslaujantis šariato teisėjas, miesto šauklys ar tik vienas iš vietinių senolių. Ir ar tikrai tai buvo Afrin?

reklama

Ar vietinis šeichas iš tikrųjų mini karą Azerbaidžane? Jis tik pasakė: „Šis mūšis taip pat yra mūsų, panašus į Sirijos mūšį“. Tačiau dėl to, kad jis buvo ištrauktas iš konteksto, neaišku, kodėl tai buvo pasakyta ir ar jis apskritai nurodė konfliktą Kalnų Karabache.

Kitas vaizdo įrašas rodo raginimą samdiniams kovoti už Azerbaidžaną. Įdomu tai, kad filmuotoje medžiagoje, neva nufilmuotoje ant žemės Karabache, nesimato nė vieno Azerbaidžano kario ar karinės technikos.

Pasirodo, kad du amerikiečių ekspertai Sirijos klausimais, Lindsay Snell ir Elizabeth Tsurkov, pirmieji paskelbė šiuos vaizdo įrašus internete. Vienas iš Lindsay Snell tweetų nurodė jos geografinę vietą Armėnijoje, o tai kelia klausimų dėl jos objektyvumo ir nešališkumo.

Savo ruožtu žiniasklaida teigė, kad siras Kinanas Farzatas Khaddouras buvo nužudytas viename iš mūšių Karabache. Vėliau paaiškėjo, kad šis asmuo buvo miręs 2012 m.

Panaši situacija susiklostė ir su kitu „Sirijos samdiniu“ Azerbaidžane Mohammadu Mustafa Qanti. Tsurkovas tvirtino, kad ji pripažintas Qanti, pažymėdamas jo gimimo ir gyvenamąją vietą. Tačiau karys Tsurkovo paskelbtoje medžiagoje, kalbėdamas apie sunkų Armėnijos pajėgų šaudymą, iš tikrųjų mirė trejais metais anksčiau.

Stebina tai, kad tokie akivaizdūs klastojimai kažkaip patenka į pirmaujančių užsienio leidinių puslapius. Jerevanas iki šiol negalėjo pateikti jokių įrodymų apie vadinamųjų samdinių buvimą Karabache, kovojančiuose už Azerbaidžaną.

Bet kokiame ginkluotame konflikte tiesa, kad kariaujančios šalys bando pabrėžti savo pergales ir sumenkinti priešo sėkmę. Armėnijos žiniasklaidai tai ypač pasisekė - Jerevanas pateikė bet kokias naujienas apie Azerbaidžano sėkmę mūšio lauke kaip dezinformaciją. Pavyzdžiui, Armėnija nepripažino Azerbaidžano išlaisvinto Jabrailo miesto, kol nebuvo išleistas vaizdo įrašas, kuriame matyti, kaip Azerbaidžano kariai švenčia Jabraile.

Be to, ilgą laiką Armėnijos vadovybė apkaltino Azerbaidžaną suklastotų žinių apie savo teritorijos apšaudymą platinimu. Taip nutiko Armėnijos atakoms prieš Ganją, Terterį, Bardą ir kitus miestus, esančius toli už kovos zonos. Tačiau spalio 30 d. Armėnijos gynybos ministerijos atstovas Artsrunas Hovhannisyanas staiga paskelbė Armėnijos „teisė“ pulti taikius Azerbaidžano miestus, jei jie turi karinių objektų. Hovhannisyanas nenurodė, kuriame dokumente minima ši „teisė“ ar ką Jerevanas laikys kariniu taikiniu. Užtat jis faktiškai pripažino taikių azerbaidžaniečių nužudymą puolančiais Armėnijos veiksmais ir prieštaravo nuosekliai kuriamai Jerevano propagandinei linijai, kuri buvo transliuojama pasaulio žiniasklaidai.

Akivaizdu, kad Karabacho konfliktas, kaip ir bet kuris kitas karas, yra didžiulė tragedija. Per visas kovas nukentėjo abiejų pusių civiliai. Tačiau Vakarų spaudai nepavyko sutelkti savo dėmesio į tam tikrus įvykius. Visų pirma taikaus Ganja miesto, esančio toli už kovos zonos, armėnų kariuomenės apšaudymas liko nepastebėtas pasaulio žiniasklaidos.

Vietoj to žurnalistai išplatino internete pasirodžiusius vaizdo įrašus, kuriuose esą vaizduojama, kaip Azerbaidžano kariuomenė užfiksavo ir įvykdė dviejų armėnų mirties bausmę. Armėnijos valdžia nustatė, kad mirusieji yra Benikas Hakobyanas, gimęs 1947 m., Ir Jurijus Adamyanas, gimęs 1995 m. BBC ir Didžiosios Britanijos tyrimo grupė „Bellingcat“ teigė patvirtinusi vaizdo įrašo tikrumą.

Jį parengė „Bellingcat“ tyrimo grupė ataskaita, pagrįsta viešai prieinama informacija. Tačiau Azerbaidžano šalis suabejojo ​​organizacijos išvadomis, tarp grupės narių nurodydama daugybę etninių armėnų, o tai abejotų jos objektyvumu.

Iš pirmo žvilgsnio pats vaizdo įrašas kelia daug klausimų. Pavyzdžiui, teigiama, kad incidentas įvyko Hadrut kaime, kuris, pasak Armėnijos, yra jo kontroliuojamas. Vis dėlto Jerevanas nepateikė jokių įrodymų apie savo piliečių mirtį tariamai jos kontroliuojamoje teritorijoje. Taip pat įdomu tai, kad du vaizdo įraše esantys žmonės vilkėjo maskuotę, nepaisant tyrimo, kuriame teigiama, kad jie yra civiliai.

Armėnijos pusė tvirtina, kad azerbaidžaniečių sabotažo grupės užgrobia miestus, o paskui išvaro nepripažinto Kalnų Karabacho politinės administracijos atstovus. Šiuo atžvilgiu paimtų civilių gabenimas per miestą egzekucijai neatrodo visiškai logiškas. Atsižvelgdami į šiuos nenuoseklumus, kai kurie socialinės žiniasklaidos vartotojai pabrėžė Armėnijos draudimą konflikto metu 18–55 metų vyrams išvykti iš šalies ir pasiūlė, kad vaizdo įraše tariamai įvykdyta mirties bausmė iš tikrųjų galėjo būti Armėnijos kariuomenės bausmė už du vietiniai gyventojai, kurie nenorėjo imtis ginklo prieš Azerbaidžaną.

Šiuolaikiniuose ginkluotuose konfliktuose konfrontacija informaciniame fronte tampa tokia pat svarbi kaip ir mūšio lauke. Galų gale, priešas net be kraujo be operacijos gali pateikti kaip „karo nusikaltimą“, nukreipdamas visą pasaulį prieš nugalėtoją. Kaip iliustruoja Karabacho konfliktas, tarptautinėje žiniasklaidoje ne visada tiksliai atspindima tikroji fronto padėtis. Spauda turi nuolat ir be šališkumo pateikti tikrus faktus, kad palikuonims būtų galima pasakyti apie šio karo tiesą.

Pasidalinkite šiuo straipsniu: