Vieni metai nuo #Libya migracijos susitarimo, žmonės, kurie vis dar yra nelaisvėje ir kenčia nuo piktnaudžiavimo

Daugelis žmonių vis dar yra įkalinti ir kenčia nuo smurto Libijoje, praėjus metams po to, kai Italija sudarė ES remiamą susitarimą su vyriausybe dėl nelegalių migrantų sustabdymo. Migrantai, kuriems pavyko pabėgti iš Libijos po susitarimo, papasakojo „Oxfam“ ir jos partneriui „Borderline Sicilia“ apie vykstančius pagrobimus, žmogžudystes, prievartavimą ir priverstinį darbą.

Pagal Libijos susitarimą ES ir Italija apmokė Libijos pakrančių apsaugos tarnybą ir suteikė logistinę bei finansinę paramą. Šis bendradarbiavimas padeda sustabdyti žmones, bandančius pabėgti iš Libijos, ir grąžinti juos ten atgal, teigia „Oxfam“ ir „Borderline“. Organizacijos taip pat teigia, kad Italija ir ES turėtų nedelsiant nutraukti susitarimą su Libija ir visą veiklą, kuria siekiama grąžinti žmones į Libiją, įskaitant bendradarbiavimą su Libijos pakrančių apsaugos tarnyba.

Italija 2 m. vasario 2017 d. Tripolyje pasirašė „susipratimo memorandumą“ su JT remiama vyriausybe, kurį ES valstybių ir vyriausybių vadovai patvirtino kitą dieną per neoficialų Maltos viršūnių susitikimą. Susitarimui trūksta pakankamai žmogaus teisių ir tarptautinės teisės apsaugos priemonių, nes Libija atsisakė pasirašyti 1951 m. pabėgėlių konvenciją, ginančią žmones, kurie bėga nuo persekiojimo ir konfliktų. „Oxfam“ mano, kad ES parama Libijos pakrančių apsaugai padidina Libijoje įstrigusių žmonių kančias.

Naujausios Afrikos Sąjungos, ES ir JT pastangos paleisti migrantus iš sulaikymo centrų yra sveikintinos, teigia „Oxfam“, tačiau jos nepasiekia daugumos Libijoje įstrigusių migrantų, nes Libijos valdžia pripažįsta, kad tik keletas tautybių nusipelno tarptautinės apsaugos.

„Oxfam Italy“ vykdomasis direktorius Roberto Barbieri sakė: „Žmonės, su kuriais kalbėjome, išvengia karo, persekiojimų ir skurdo, tačiau Libijoje jie susiduria su dar vienu pragaru. Europos vyriausybės turi pareigą ginti visų žmonių, įskaitant migrantus, žmogaus teises. Migrantai, kertantys jūrą norėdami pabėgti iš Libijos, niekada neturėtų būti stabdomi ir grąžinami atgal į rimtą pavojų.

„Libijos migracijos susitarimas yra iš esmės ydingas, o žmonės kenčia siaubingomis sąlygomis. Italija privalo nedelsiant nutraukti sandorį. Naujame susitarime turi būti teikiama pirmenybė visų Libijos gyventojų, kuriems reikia pagalbos, saugumui ir gerovei. Užuot siekusi sustabdyti migrantų išvykimą iš Libijos, ES turi sutelkti dėmesį į visų migrantų – nepaisant jų tautybės – išlaisvinimą iš sulaikymo centrų, kuriuose jie yra.

Jungtinių Tautų duomenimis, Libija yra labai destabilizuota konflikto šalis, kurioje humanitarinės pagalbos reikia daugiau nei 1.3 mln. Tai apima šalies viduje perkeltus žmones, libiečius, grįžusius namo, taip pat šimtus tūkstančių migrantų iš kitų šalių, kurie atvyko į Libiją dirbti arba tęsti kelionę ieškoti saugumo ir orumo. JT agentūros yra ypač susirūpinusios dėl tų migrantų patiriamo piktnaudžiavimo lygio.

reklama

Praėjusį rugpjūtį „Oxfam“ ir jos partnerių organizacijos „Borderline“ ir „MEDU“ atskleidė pasakojimus apie kančias, remdamosi 158 interviu su migrantais, atvykusiais per Libiją. 84 procentai jų teigė patyrę žeminantį ir nežmonišką elgesį, ekstremalų smurtą ar kankinimus Libijoje. 74 procentai teigė matę, kaip žmonės žudomi ar kankinami. Nauji „Oxfam“ partnerio Borderline Sicilia surinkti liudijimai po Italijos ir Libijos migracijos susitarimo rodo, kad padėtis daugeliui šalies gyventojų nepagerėjo.

Migrantai ir toliau pasakoja, kaip dažnai yra pagrobiami siekiant išvilioti pinigus, vyrai verčiami dirbti be atlyginimo, o moterys prievartaujamos ir verčiamos į seksualinę vergiją. Vienas žmogus papasakojo apie vaikus, parduodamus vergais.

Precious, 28 metų iš Nigerijos, sakė, kad ji buvo įkalinta kartu su kitais migrantais, kai atvyko į Tripolį. „Jie prašė pinigų, kurių mes neturėjome. Jie elgėsi su mumis kaip su šiukšlėmis. Mes valgydavome tik kartą per dieną, šiek tiek ryžių ar žalių makaronų ir gerdavome vandenį iš senų benzino statinių. Ji sakė mačiusi, kaip keli žmonės miršta nuo ligos arba nuo nelaisvių smurto.

„Moterys tarp mūsų buvo mušamos ir prievartaujamos kiekvieną dieną – tik tada duodavo mums ką nors valgyti“, – sakė ji.

24 metų nigerietė Blessing sakė atvykusi į Libiją, kad susirastų tarnaitės darbo. „Vietoj to jie atvedė mane į centrą, kuriame išbuvau daug mėnesių“, – sakė ji. „Kiekvieną dieną jie man į rankas įdėjo po kumštį ryžių. Jie pardavė mano kūną vietiniams vyrams. Kai bandžiau pabėgti, jie mane smarkiai sumušė ir išprievartavo.

Pasak jo, 20-metį Francisą iš Gambijos pagrobė nusikaltėlių gauja. „Viename dideliame kambaryje buvo laikomi daugiau nei 300 žmonių. Ten buvau penkis mėnesius. Kiekvieną dieną buvome priversti dirbti. Visi, kurie tam priešinosi, buvo nužudyti“.

Pranciškaus liudijime taip pat yra pasakojimų apie moterų mušimą ir seksualinį smurtą prieš moteris bei vaikų, laikomų neoficialiuose kalėjimuose, likimus. „Moterys buvo sistemingai mušamos ir prievartautos žmonių grupių. Vaikai buvo auginami kalėjime, o paskui parduoti kaip tarnai Libijos namų ūkiams.

Europa turi išplėsti savo pastangas, kad padėtų nutraukti migrantų kančias Libijoje, teigia „Oxfam“. „Europa neišspręs problemų, kurios skatina perkėlimą ir migraciją, vykdydama politiką, kuri orientuota į sienų kontrolę ir atgrasymą. Vietoj to ES turėtų užtikrinti saugius maršrutus žmonėms, bėgantiems nuo sunkumų, ir užtikrinti sąžiningą bei skaidrų procesą, kai jie prašo prieglobsčio“, – sakė Barbieri.

Pasidalinkite šiuo straipsniu: