Teisingumas istorijai – stiprus raginimas Briuselyje pripažinti 1971 m. Bangladešo genocidą

Bangladeše kovo 25-oji minima kaip Genocido diena – žiaurios Pakistano kariuomenės slopinimo kampanijos, nusinešusios apie tris milijonus gyvybių, pradžios 1971 metais metinės. Šiuo metu vyksta galinga tarptautinio pripažinimo kampanija, kad masinės žudynės, prievartavimai ir kankinimai buvo genocidas prieš bengalų žmones. Šių metų sukakties proga Briuselyje buvo žengtas svarbus žingsnis į priekį – ypatingas renginys, kurį surengė Bangladešo ambasada, rašo politikos redaktorius Nickas Powellas.

Bangladešo genocidas buvo vienas baisiausių tokių įvykių žmonijos istorijoje. Žmogžudystės, prievartavimai ir kiti žiaurumai tuo metu tapo plačiai žinomi, 1971 m. visame pasaulyje plačiai palaikant tuometinio Rytų Pakistano žmonių kovą už laisvę. Vis dėlto, kaip to meto vyriausybės lėtai pripažino laisvo Bangladešo demokratinį teisėtumą, tarptautinė bendruomenė vis dar nepripažino genocido.

Briuselio spaudos klube diplomatai, žurnalistai, akademikai, politikai ir Bangladešo bendruomenės nariai Belgijoje susirinko išklausyti svarios bylos dėl genocido pripažinimo ir Pakistano atsiprašymo už žiaurumus, kuriuos padarė jo kariškiai ir vietiniai bendradarbiai. Jie išgirdo liudijimus ir galingus raginimus bei pasiteisinimus iš mokslininkų ir išgyvenusiųjų, kurie mano, kad genocido pripažinimo pagrindas turi būti, net jei jis turėtų būti akivaizdus.

Profesorius Gregory H Stanton, Genocide Watch įkūrėjas, perspėjo, kad pripažinimas yra toks pat svarbus gydymui, kaip „atviros žaizdos uždarymas“. Jis pastebėjo, kad jo paties vyriausybė Jungtinėse Valstijose dar nepripažino Bangladešo genocido. JAV Nixono-Kissinger administracija taip pat tylėjo 1971 m., nenorėjusi įžeisti savo Šaltojo karo sąjungininko Pakistane.

Prof. Stantonas teigė, kad JAV turėtų ne tik pripažinti patį genocidą, bet ir pripažinti savo generalinio konsulo Dakoje Archerio Bloodo poziciją, kuris sugriovė jo diplomatinę karjerą perdavęs Valstybės departamentui kelių Amerikos pareigūnų pasirašytą notą. neužmerkti akių į tai, kas vyksta.

„Mūsų vyriausybė įrodė, ką daugelis laikys moraliniu bankrotu“, – rašė jie. Net 2016 m., kaip Briuselio auditorijai sakė Bangladešo ambasadorius Mahbubas Hassanas Salehas, tuometinis prezidento Niksono patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Henry Kissingeris, praėjus 45 metams po jo bendrininkavimo 1971 m. genocide Bangladeše, tik pripažino, kad Pakistanas „priešinosi ekstremalus smurtas“ ir padarė „šiurkščius žmogaus teisių pažeidimus“.

Kaip pabrėžė ambasadorius, Pakistano kariuomenė kariavo ne tik prieš bengalų žmones, bet ir prieš žmogų, kuris Rytų Pakistane laimėjo tokią triuškinamą rinkimų pergalę, kad buvo teisėtas visos Pakistano valstybės ministras pirmininkas Bangabandhu šeichas Mujiburas Rahmanas. Tai suteikė jam teisinį pagrindą paskelbti nepriklausomybę, nors jis laukė iki paskutinės akimirkos, kai Pakistano kariuomenė pradėjo genocidinį karą. 

reklama

Drąsūs reportažai, ypač Anthony Mascarenhas, atnešė tiesą pasauliui. Jo sąskaita "Sunday Times" buvo tiesiog pavadintas „Genocidas“. Jo citatą iš Pakistano vado Briuselio spaudos klube perskaitė profesorius Tazeenas Mahnazas Murshidas. „Esame pasiryžę vieną kartą ir visiems laikams išlaisvinti Rytų Pakistaną nuo nutraukimo grėsmės, net jei tai reikštų dviejų milijonų žmonių nužudymą ir valdymą kaip koloniją 30 metų“.

Prof. Murshid, pati išgyvenusi genocidą, išryškino šio nusikaltimo žmoniškumui pobūdį. Tai buvo bandymas primesti galutinį sprendimą, dehumanizuojančią nebaudžiamumo kultūrą, palaikomą moralinio tarptautinės bendruomenės bankroto. Išimtis pasaulinėje arenoje buvo Indija, kurioje gyvena milijonai pabėgėlių ir kuri patyrė „prevencinius“ Pakistano antskrydžius savo aerodromuose. Užpulta Indija pagaliau išsiuntė savo karius į Rytų Pakistaną, užtikrindama išsivadavimo kovos pergalę ir Bangladešo gimimą. 

Kitas genocido ketinimų įrodymas buvo taikinys į politinius, intelektualinius ir kultūrinius lyderius. Trumpame, jaudinančiame pareiškime Shawan Mahmud, kankinio lyriko, kompozitoriaus ir kalbos aktyvisto Alafo Mahmudo dukra, iš naujo išgyveno prisiminimus apie savo tėvo mirtį. 

Kita bendradarbė buvo Irene Victoria Massimino iš Lemkino genocido prevencijos instituto. Jai svarbi genocido prevencijos dalis yra genocido pripažinimas, aukų ir jų kančių pripažinimas, atskaitomybė ir teisingumas. Buvęs Europos Parlamento narys ir Pietų Azijos demokratų forumo įkūrėjas Paulo Casaca savo kalboje apgailestavo, kad Pakistanas dar neatsiprašė už savo karinės chuntos 1971 metais įvykdytus grėsmingus nusikaltimus.

Ambasadorius Salehas savo baigiamojoje kalboje pažymėjo, kad Bangladešo genocido pripažinimas „pasteisintų istoriją“ ir suteiks paguodos išgyvenusiems žmonėms bei aukų šeimoms. „Kaip gali būti uždarymas be pasaulio pripažinimo ir nusikaltėlių, tai yra Pakistano kariuomenės, atsiprašymo?“, – klausė jis.

Jis pridūrė, kad jo šalis neturi „jokių išlygų ar neapykantos“ bet kurios šalies, įskaitant Pakistaną, žmonėms, tačiau būtų teisinga sakyti, kad Bangladešas nusipelnė atsiprašymo. Jis išreiškė viltį, kad Bangladešo genocido pripažinimas pasieks ir supras platesnę tarptautinę auditoriją. Jis tikėjosi, kad laikui bėgant Europos Parlamentas priims rezoliuciją, palaikančią genocido pripažinimą.

Pasidalinkite šiuo straipsniu: