Vokietijai baigiantis branduolinei erai, aktyvistas sako, kad dar reikia nuveikti

Praėjus kelioms dienoms po to, kai tai įvyko, jis mojavo drėgnu skudurėliu pro langą Vienos universitete, norėdamas pamėginti miesto orą, ir buvo sukrėstas, kiek radionuklidų galima pamatyti po mikroskopu.

„Technecis, kobaltas, cezis 134, cezis 137 ... Černobylis buvo už 1,000 kilometrų... Tai padarė įspūdį“, – sakė dabar 61 metų Smitalis, sakydamas apie savo visą gyvenimą trunkantį aktyvumą prieš branduolinę energetiką Vokietijoje.

Šeštadienį (balandžio 15 d.) Vokietija išjungė paskutinius tris reaktorius ir taip užbaigė šešis dešimtmečius trukusią branduolinę energetiką, kuri padėjo sukurti vieną stipriausių Europos protesto judėjimų ir šiandien Berlyną valdanti politinė partija – Žalieji.

„Galiu atsigręžti į daugybę sėkmių, kai pamačiau neteisybę, o po daugelio metų įvyko persilaužimas“, – sakė Smital, rodydamas savo nuotrauką 1990-aisiais priešais Unterweser atominę elektrinę, kuri buvo uždaryta 2011 m. Fukušimos katastrofa Japonijoje.

Buvusi kanclerė Angela Merkel atsakė į Fukušimą padarydama tai, ko nepadarė joks kitas Vakarų lyderis, ir priėmė įstatymą iki 2022 m.

Apytiksliai 50,000 45 protestuotojų Vokietijoje suformavo 27 kilometrų ilgio (XNUMX mylių) žmonių grandinę po Fukušimos katastrofos nuo Štutgarto iki Nekarvestheimo atominės elektrinės. Merkel per kelias savaites paskelbs apie planuojamą Vokietijos pasitraukimą iš branduolinės programos.

"Tikrai tam tikru momentu stovėjome susikibę už rankų. Aš taip pat buvau grandinėje... Buvo įspūdinga, kaip tai susiformavo", - sakė Smital.

reklama

„Tai buvo puikus judėjimo ir taip pat priklausymo jausmas...labai gražus, bendruomeniškas, jaudinantis jausmas, kuris taip pat ugdo galią“, – sakė Smital.

Viena iš ilgalaikių judėjimo pirmųjų sėkmių atėjo aštuntajame dešimtmetyje, kai jam pavyko pasiekti, kad planai dėl atominės elektrinės Wyhl mieste, Vakarų Vokietijoje, būtų panaikinti.

ŽALIEJI

Lygiagrečiai per Šaltąjį karą susiskaldžiusi Vokietija taip pat stebėjo taikos judėjimą, vyraujant vokiečių susirūpinimui, kad jų žemė gali tapti mūšio lauku tarp dviejų stovyklų.

„Tai sukėlė stiprų taikos judėjimą ir abu judėjimai sustiprino vienas kitą“, – sakė Vokietijos branduolinių technologijų pramonės grupės „KernD“ atstovas Nicolas Wendleris.

Perėjimas nuo gatvių protestų prie organizuoto politinio darbo 1980 m. įkūrus Žaliųjų partiją suteikė judėjimui daugiau galios.

Tai buvo Žaliųjų koalicinė vyriausybė, kuri 2002 m. pristatė pirmąjį šalyje įstatymą dėl laipsniško branduolinio ginklo atsisakymo.

„Branduolinės energijos laipsniškas atsisakymas yra žaliųjų projektas... ir visos partijos praktiškai jį priėmė“, – sakė branduolinę veiklą remiančios ne pelno asociacijos „Nuklearia“ vadovas Raineris Klute.

Šeštadienį tiek Smital, tiek Klute stovėjo kaip protestuotojai prie Berlyno Brandenburgo vartų – vienas šventė branduolinės energetikos pabaigą, o kitas apgailestavo dėl jos žlugimo.

„Neturime kito pasirinkimo, kaip tik priimti laipsnišką atsisakymą šiuo metu“, – sakė Klute.

Tačiau Smitaliui reaktoriaus uždarymas nereiškia jo aktyvumo pabaigos.

„Vokietijoje turime urano kuro rinklių gamyklą... turime urano sodrinimą, todėl čia dar daug ką reikia aptarti ir aš būsiu gatvėje...labai mielai“, – sakė jis.

Pasidalinkite šiuo straipsniu: