Komentaras: politinių perėjimų ir taikos procesų skatinimas - iššūkis demokratijai

Mikael Gustafsson EP narys ir Boriana Jönsson (feministinė NVO)

Šiais laikais, kai dėmesio centre atsiduria politiniai perėjimai ir bandymai spręsti konfliktus, moterų vaidmuo ir jų dalyvavimas ar nebuvimas šiuose procesuose yra daug diskutuojama. Tačiau moterų nebuvimas priimant sprendimus politinių permainų metu negali būti suprantamas, nepaisant moterų padėties prieš karinio smurto eskalavimą, nes moterys nėra ten, kur priimami sprendimai dėl jų gyvenimo ir ateities.

Kita vertus, jų dalyvavimo priimant sprendimus klausimas neįmanomas, nenušviečiant smurto prieš moteris tęstinumo taikos metu, kai sprendžiant konfliktus naudojamos karinės priemonės ir smurtas. Feministinis taikos judėjimas šiuo klausimu diskutuoja daugiau nei 100 metų – moterys patyrė smurtą ne todėl, kad yra pažeidžiamesnės už vyrus, o todėl, kad yra pavaldžios.

Moterų pajungimas ir smurtas šeimoje bei seksualinis smurtas „taikos metu“ virsta išprievartavimais, seksualiniais kankinimais, prostitucija/vergove, o visa tai yra pigiausia karo strategija „priešui“ pažeminti ir „užkariauti“/pajungti „jo“. ' bendruomenė. Prasidėjus ginkluotam konfliktui, moterys yra antraštės, kad jos būtų „apsaugotos arba išlaisvintos“, – kaip neseniai buvo teigiama Irake ir Afganistane.

Kol visuomenė kalba apie socialinį teisingumą, modelis, palaikantis ir atkuriantis pusės gyventojų struktūrinę nelygybę, yra stebėtinai socialiai priimtas ir toleruojamas, o vienas iš šio modelio ramsčių yra kariuomenė. Taigi didžiulis iššūkis yra atskleisti ir spręsti visuotinį struktūrinį nevienodo valdžios pasiskirstymo tarp moterų ir vyrų modelį, dėl kurio moterys lieka subordinuotose pareigose ir dėl to pašalinamos iš taikos ar sprendimų priėmimo procesų.

Dažnai kyla klausimas: koks skirtumas tarp moterų? Moterų dalyvavimo sprendimų priėmimo sferose klausimą matome kaip klausimą, pagrįstą socialiniu ir lyčių teisingumu, o ne „efektyvumu“. Kitaip tariant, moterų buvimo negalima išmatuoti poveikio požiūriu: tai yra demokratijos matas. Šiuo atžvilgiu, planuojant taiką ir pereinamuosius procesus, yra nuolatinis lyčių atotrūkis, kuris atitraukia visuomenes nuo konfliktų ir diktatūrų. Taikos procesai, kaip ir politiniai procesai, remiasi specifinio patriarchalinio visuomenės palikimo ir visuotinių tradicinių patriarchalinių vertybių deriniu.

Dėl šio derinio atsiranda įvairių formų moterų diskriminacija pasibaigus konfliktams ir po to sekančių politinių permainų. Todėl aktyvus moterų dalyvavimas socialiniuose pokyčiuose arba bendruomenės palaikymas smurtinių konfliktų metu savaime neperauga į jų proporcingą dalyvavimą formaliuose taikos procesuose ir priimant sprendimus kitu pereinamuoju laikotarpiu.

reklama

Kitas didelis iššūkis yra atskleisti struktūrinę moterų atskirtį pagal tradicinį požiūrį į saugumą ir taiką. Tokia buvo vasario mėn. Europos Parlamente surengto bendro viešo svarstymo tema. Kariuomenė kaip institucija Rep yra išskirtinė moterų teisių politika, o militarizmas yra ne tik tikras karas, bet ir visi procesai, vedantys į militaristinių vertybių stiprėjimą ir dominavimą bendruomenės kultūroje, tapatybėje ir normose, civilinėse institucijose ir valstybės politikoje. Dėl to sustiprėja privilegijuota vyrų ir kariuomenės padėtis priimant sprendimus ir apribojama moterų galimybė daryti politinę įtaką.

Be to, taikos derybų struktūros yra politinės, o politinė sfera yra vyriška, kur moterys lengvai raginamos apsiriboti „moterų klausimais“, net jei moterys yra tokios pat specifinės kaip ir vyrai. Kada ar iš viso moterys dalyvauja taikos derybose, jos yra politinio darinio/konflikto pusės dalis ir gina šios „pusės“ interesus. Kadangi jų skaičius labai ribotas, labai sunku įtraukti klausimus, susijusius su moterų teisėmis ir lyčių lygybe, į taikos derybų darbotvarkę. Ženeva 2 derybos dėl Sirijos krizės yra naujausias to pavyzdys.

Taip pat labai svarbu politinė valia arba jos nebuvimas veiksmingai spręsti stiprius lyčių stereotipinius moterų įvaizdžius: vadinamąją moteriškąją tapatybę, kuriai būdingas „skonio trūkumas arba nesugebėjimas susidoroti su valdžia“ ir nesugebėjimas vesti sunkių derybų. Ši „moterystė“ yra istorinis prasimanymas, kurio tiesioginė pasekmė – moterų pašalinimas iš viešojo gyvenimo. Norint pasiekti lyčių pusiausvyrą sprendimų priėmimo sferoje, reikia visuotinių visuomenės požiūrio pokyčių, kad būtų sukurta visuomenė, kurioje moterys ir vyrai būtų vienodai vertingi.

Tai reiškia, kad lyčių lygybė turėtų būti skubiai priimta kaip prioritetas politinėse, ekonominėse ir socialinėse darbotvarkėse. Valstybiniu lygmeniu reikia imtis neatidėliotinų žingsnių siekiant visuotinės demilitarizavimo ir okupacijų nutraukimo. Be jo negalima pasiekti jokių teisių pažangos, nes militarizmas ir teisių, ypač moterų, aukojimas vardan nacionalinio saugumo išliks dominuojantis. Šiuo atžvilgiu JT ST rezoliucija 1325, kurioje raginama realiai dalyvauti taikos derybose, turėtų būti naudojama prevenciniais tikslais, siekiant pažaboti karo eskalavimą ir paremti pasaulinę viziją, kad kariuomenė būtų panaikinta kaip konfliktų sprendimo būdas.

Moterų ir feministinės organizacijos žmogaus saugumą iškelia į politinės darbotvarkės viršūnę – tai reiškia, kad reikia kovoti su ginklų, keliančių grėsmę žmonių saugumui, platinimu, taip pat į saugumo koncepciją įtraukti smurtą prieš moteris. Bendri politinius sprendimus priimančių asmenų ir moterų teisių organizacijų veiksmai galios ir demokratijos, sekuliarizmo, smurto prieš moteris, taikos ir saugumo srityse turi būti struktūrizuoti remiantis bendra valia skatinti moterų vaidmenį ir lygiavertį jų dalyvavimą priimant taiką ir priimant sprendimus. - formuoti procesus ne tik kaip demokratijos reikalą, bet ir kaip tvarios taikos sąlygą.

Artėjantys Europos Parlamento rinkimai suteiks galimybę skatinti tikrąją lyčių lygybę kaip esminį demokratijos elementą ir kaip svarbų politinį visuomenės vystymosi klausimą. Šiuo atžvilgiu moterų buvimas partijų sąrašuose ir lyčių lygybės vieta politinių partijų manifestuose bus rodiklis, už kokią demokratiją politinės partijos iš tikrųjų atstovauja.

Mikael Gustafsson yra Europos Parlamento Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininkė. Boriana Jonsson yra Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių direktorė Europos feministinė iniciatyva (IFE-EFI).

Pasidalinkite šiuo straipsniu: