Susisiekti su mumis

Blogspot

Comment: Engendering political transitions and peace processes – a challenge for democracy

Dalintis:

paskelbta

on

iStock_000016028943VidutinisMikael Gustafsson EP narys ir Boriana Jönsson (feministinė NVO)

Šiais laikais, kai dėmesio centre atsiduria politiniai perėjimai ir bandymai spręsti konfliktus, moterų vaidmuo ir jų dalyvavimas ar nebuvimas šiuose procesuose yra daug diskutuojama. Tačiau moterų nebuvimas priimant sprendimus politinių permainų metu negali būti suprantamas, nepaisant moterų padėties prieš karinio smurto eskalavimą, nes moterys nėra ten, kur priimami sprendimai dėl jų gyvenimo ir ateities.

On the other hand, addressing their participation in decision-making is not possible without shedding light on the continuum of violence against women during peace time and when military means and violence is used to solve conflicts. The feminist peace movement has debated this issue for more than 100 years – women have been subject to violence, not because they are more vulnerable than men, but because they are subordinated.

The subjugation of women and domestic and sexual violence in ‘peace time’, turns into rape, sexual/torture, prostitution/slavery, all these being the cheapest strategy of war to humiliate the ‘enemy’ and to ‘conquer’/subjugate ‘his’ community. When armed conflict erupts, women are the subject of headlines, either to be ‘protected or liberated’- as was argued in Iraq and Afghanistan not so long ago.

Kol visuomenė kalba apie socialinį teisingumą, modelis, palaikantis ir atkuriantis pusės gyventojų struktūrinę nelygybę, yra stebėtinai socialiai priimtas ir toleruojamas, o vienas iš šio modelio ramsčių yra kariuomenė. Taigi didžiulis iššūkis yra atskleisti ir spręsti visuotinį struktūrinį nevienodo valdžios pasiskirstymo tarp moterų ir vyrų modelį, dėl kurio moterys lieka subordinuotose pareigose ir dėl to pašalinamos iš taikos ar sprendimų priėmimo procesų.

There is often the question: What difference do women make? We see the issue of women’s participation in the decision-making spheres as an issue based on social and gender justice, not on ‘efficiency’. In other words, the presence of women can’t be measurable in terms of impact: it is a measure of democracy. In this regard, there is a persistent gender gap in the planning of both peace and transitional processes that removes societies out of conflicts and dictatorships. Peace processes, as with political processes, are building upon a combination of a specific patriarchal legacy of society and universal traditional patriarchal values.

Dėl šio derinio atsiranda įvairių formų moterų diskriminacija pasibaigus konfliktams ir po to sekančių politinių permainų. Todėl aktyvus moterų dalyvavimas socialiniuose pokyčiuose arba bendruomenės palaikymas smurtinių konfliktų metu savaime neperauga į jų proporcingą dalyvavimą formaliuose taikos procesuose ir priimant sprendimus kitu pereinamuoju laikotarpiu.

Reklama

Kitas didelis iššūkis yra atskleisti struktūrinę moterų atskirtį pagal tradicinį požiūrį į saugumą ir taiką. Tokia buvo vasario mėn. Europos Parlamente surengto bendro viešo svarstymo tema. Kariuomenė kaip institucija Rep yra išskirtinė moterų teisių politika, o militarizmas yra ne tik tikras karas, bet ir visi procesai, vedantys į militaristinių vertybių stiprėjimą ir dominavimą bendruomenės kultūroje, tapatybėje ir normose, civilinėse institucijose ir valstybės politikoje. Dėl to sustiprėja privilegijuota vyrų ir kariuomenės padėtis priimant sprendimus ir apribojama moterų galimybė daryti politinę įtaką.

Moreover, the structures of the peace negotiations are political ones and the political sphere is a male sphere where women are easily invited to limit their action to  ‘women’s questions’, even if women are as specific as men. When or if at all women participate in peace negotiation, they are part of a political formation/side of the conflict and they defend the interest of this ‘side’. As their numbers are very limited, it is very difficult to impose issues connected with womens’ rights and gender equality on the peace negotiation agenda. Geneva 2 negotiations on the Syria crisis is the latest example of this.

Also very important is the political will, or lack of such, to address effectively strong gender stereotypical images of women: a so-called feminine identity characterized by a ‘lack of taste or inaptitude to deal with power’ and inability for tough negotiations. This ‘womanhood’ is a historical fabrication, the direct consequence of which is the exclusion of women from public life. Achieving gender balance in the decision-making sphere requires global changes in public attitudes to build societies where women and men are of equal worth.

Tai reiškia, kad lyčių lygybė turėtų būti skubiai priimta kaip prioritetas politinėse, ekonominėse ir socialinėse darbotvarkėse. Valstybiniu lygmeniu reikia imtis neatidėliotinų žingsnių siekiant visuotinės demilitarizavimo ir okupacijų nutraukimo. Be jo negalima pasiekti jokių teisių pažangos, nes militarizmas ir teisių, ypač moterų, aukojimas vardan nacionalinio saugumo išliks dominuojantis. Šiuo atžvilgiu JT ST rezoliucija 1325, kurioje raginama realiai dalyvauti taikos derybose, turėtų būti naudojama prevenciniais tikslais, siekiant pažaboti karo eskalavimą ir paremti pasaulinę viziją, kad kariuomenė būtų panaikinta kaip konfliktų sprendimo būdas.

Women’s and feminist organizations place human security at the top of political agendas – this means addressing the proliferation of weapons that threaten the security of people but also including violence against women in security conceptualizing. Common actions between political decision-makers and women’s rights organizations in the field of power and democracy, secularism, violence against women, peace and security have to be structured by a common will to promote the role of women and their equal participation in peace and decision-making processes, not only as a matter of democracy but also as a condition for sustainable peace.

The coming European elections will provide the opportunity to promote actual gender equality as a constitutive element of democracy and as a major political issue for the development of society. In this regard, the presence of women in the parties’ lists and the place of gender equality on the political parties’ manifestos will be an indicator of what democracy the political parties actually stand for.

Mikael Gustafsson is the chairwoman of Women’s rights and Gender Equality Committee in the European Parliament. Boriana Jonsson is the  Euro-Med director of the Europos feministinė iniciatyva (IFE-EFI).

Pasidalinkite šiuo straipsniu:

EU Reporter publikuoja straipsnius iš įvairių išorinių šaltinių, kuriuose išreiškiamas platus požiūrių spektras. Šiuose straipsniuose pateiktos pozicijos nebūtinai yra ES Reporterio pozicijos.

Trendai