Štai aštrus peilis perpjauti susivėlusį Europos politikos mazgą – surengkime visus nacionalinio parlamento rinkimus tą pačią dieną, kai balsuosime už Europos Parlamentą, rašo Gilesas Merrittas, Europos draugų įkūrėjas ir pirmininkas.
Panašu, kad praėjusios savaitės Italijos rinkimų rezultatai bus nevirškinami ateinančias savaites, galbūt mėnesius. Tuo tarpu Europa gali laukti dar penkių nacionalinių apklausų – Vengrijoje, Latvijoje, Liuksemburge, Slovėnijoje ir Švedijoje – iki rudens. Kitais metais įvyks šeši – Estija, Suomija, Belgija, Danija, Graikija ir Lenkija – bei metų viduryje vyksiantys Europos Parlamento rinkimai.
Nacionalinių rinkimų žalingas poveikis ES vienybei paprastai laikomas neišvengiama demokratijos dalimi Europoje; apgailėtina, bet neišvengiama. Niekas to neginčija, bet ar jie turi būti išbarstyti politiniame kalendoriuje? Ar taip sunku susitarti dėl tos pačios penkerių metų kadencijos valstybių narių parlamentams?
Lankstumas galėtų būti įtrauktas į bet kokią suderintą naują sistemą, kad būtų galima prisitaikyti prie politinių kliūčių, kurios išprovokuotų naujus ir neplanuotus rinkimus. Bus šaukiami protestai prieš šventų nacionalinių parlamentinių tradicijų panaikinimą, tačiau demokratijos supaprastinimo Europoje reikalas yra daug įtikinamesnis.
Dvi aiškios problemos kelia grėsmę visam Europos integracijos projektui. Pirmoji – iš pažiūros nenumaldomas euroskeptiško populizmo augimas, o antroji – aklavietės, kaip padaryti ES demokratiškesnę, serija. Nacionalinių rinkimų racionalizavimas galėtų atsakyti į abu klausimus.
Galima įsivaizduoti, kad skirtingų šalių populistų euroskeptiškos žinutės gali susijungti į Europos Sąjungos ir jos vertybių atmetimą. Tačiau daug labiau tikėtina, kad šių tvirtai nacionalinių partijų prieštaringų tikslų pobūdis bus atskleistas. Tai akimirksniu atskleistų konkuruojančių nacionalinių euroskepticizmo ženklų nenuoseklumą, o taip pat priverstų pagrindines partijas vienareikšmiškai pareikšti savo poziciją ES solidarumo klausimais.
Pats betarpiškiausias visų parlamento rinkimų vienu metu padarinys yra tas, kad dar prieš atiduodant vieną balsą tai sukels revoliuciją žiniasklaidoje. Spaudos pranešimuose būtų lyginami ir priešpastatomi nacionaliniai debatai, o pirmieji naudos gavėjai būtų kandidatai į EP narius, siekiantys vietos Europos Parlamente. Dėl mažėjančio visuomenės susidomėjimo 2014 m. EP rinkėjų aktyvumas sumažėjo nuo 42 proc. 62 m. – tik 1979 proc., o tai rodo mažėjančią paramą pačiai ES. Vienos Europos rinkimų dienos sukūrimas neabejotinai sukeltų daugiau įspūdžių nei mintis keletą EP vietų padaryti „tarptautinėmis“.
Antrasis efektas būtų išeitis iš aklavietės dėl to, kaip turėtų būti demokratizuojami svarbiausi ES darbai. Akivaizdu, kad kitais metais nepasikeis dabartinė labai nepatenkinama spitzenkandidat sistema, pagal kurią kitas Europos Komisijos pirmininkas bus tos EP grupės, kuri gaus daugiausiai vietų, kandidatu. Tačiau taip pat aišku, kad ES mastu turi būti prasmingos diskusijos dėl naujo metodo 2024 m.
Dabartinė sistema nėra tikrai demokratiška ir vis dažniau kritikuojama dėl to, kad tai dar vienas ES požiūrio į sprendimų priėmimą aspektas. Vietoj to, visi rinkėjai visoje ES palaiko tiesioginius „Europos prezidento“ rinkimus. Komisijos ir Europos Vadovų Tarybos pirmininkų vaidmenų sujungimo idėją propagavo Jeanas-Claude'as Junckeris, ir teigiama, kad ji vis labiau įsigali.
ES narių vyriausybės labai atsargiai žiūrėjo į Sąjungos galių stiprinimą, netgi padidindamos jos demokratinę atskaitomybę. Tačiau jų nenorą sušvelnina poreikis atsispirti euroskeptikams, dabar metantiems iššūkį pagrindinėms politinėms partijoms. „Senosios gvardijos“ balsai visose 27 šalyse smerks idėją nacionalinius rinkimus paversti balsavimu tą pačią dieną, bet galbūt sutiks, kad mes, europiečiai, negalime tęsti taip, kaip esame.