Nuolatiniai visos Eurazijos dialogo namai

Norint suderinti Europos ir Azijos pastangas, reikalingas viso Eurazijos žemyno dialogas – forumas, kuriame abi šalys galėtų susiburti ir keistis vizijomis bendrais klausimais, rašo Jeržanas Saltybajevas.

Šimtmečius Europa ir Azija buvo laikomos atskirais pasauliais, mažai tikėtasi, kad Eurazija yra vienas žemynas. Tačiau globalizacijos eroje reaktyviniai lėktuvai sutrumpino laiką tarp jų – iš tikrųjų sutrumpėjo ir atstumas. Tai reiškia, kad atėjo laikas persvarstyti mūsų supratimą apie tai, ką reiškia Eurazija dvidešimt pirmame amžiuje. Europa ir Azija nebeegzistuoja atskirai dėl tarpusavyje susijusių ir tarpusavyje susijusių ekonominių, socialinių ir kitų procesų, vykstančių jų teritorijose. Tai aiškiai suprantama Europoje ir Azijoje. Vienas iš Kinijos juostos ir kelių iniciatyvos tikslų yra sujungti du regionus per geležinkelius, kelius ir jūrų uostus. 2018 m. rugsėjį paskelbta Europos Sąjungos glaudesnių ryšių tarp Europos ir Azijos strategija siekiama to paties tikslo.

Norint suderinti šias pastangas, reikalingas viso Eurazijos žemyno dialogas – forumas, kuriame abi šalys galėtų susiburti ir keistis vizijomis bendrais klausimais. Kazachstanas, kaip Europos ir Azijos susitikimo vieta, būtų puiki vieta tokiam dialogui. Be savo vietos, šalis įrodė savo įsipareigojimą siekti tarptautinės taikos ir saugumo, 2017–2018 m. tapdama nenuolatine JT Saugumo Tarybos nare, reguliariai rengdama Sirijos taikos derybas Astanoje ir aktyviai skatindama branduolinio ginklo neplatinimą.
Yra bent trys priežastys, kodėl Kazachstanas yra tinkama vieta dialogui, kurio dėmesys skiriamas Eurazijai.

Pirma, Centrinė Azija yra Didžiosios Eurazijos centre. Regionas jungia rytus su vakarais ir pietus su šiaure. Esama ir būsima tarpžemyninė infrastruktūra, jungianti Europą ir Aziją, turi eiti per Kazachstano teritoriją. Be Kazachstano, visa Centrinė Azija gali tapti transporto infrastruktūros centru tarp Europos ir Azijos.

Antra, Centrinė Azija pasirodė esanti vienas stabiliausių regionų Eurazijos žemyne. Nepaisant daugybės nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios prognozių, kad nestabilumas ir chaosas apims regioną, Centrinės Azijos šalys įrodė savo tvarumą. Pastarasis Uzbekistano atsivėrimas regionui dar labiau pagerino bendradarbiavimo atmosferą. Politinis stabilumas užtikrina transportavimo maršrutų, kertančių Vidurinę Aziją ir kurių apimtis didėja, saugumą.

Galiausiai Kazachstanas pademonstravo politinę valią būti tiltu, jungiančiu rytus ir vakarus. Tiesą sakant, eurazizmo idėja jau seniai buvo Kazachstano užsienio politikos pagrindas. Šalies prezidentas Nursultanas Nazarbajevas 1994 m. pasiūlė Eurazijos ekonominę sąjungą – svajonė, kuri galiausiai išsipildė po to, kai jis dvidešimt metų nenuilstamai propagavo ją. Be to, jis ne kartą ragino sinchronizuoti Europos Sąjungos, Eurazijos ekonominės sąjungos, Kinijos iniciatyvos „Belt and Road Initiative“ ir ASEAN programų pastangas siekiant stiprinti bendradarbiavimą Didžiojoje Eurazijoje. Iš esmės jis siūlo integruoti esamas integracijos pastangas – toks žingsnis būtų naudingas visoms susijusioms šalims.

Ar visi, turintys interesų Eurazijoje, yra pasirengę atsisakyti savo skirtumų ir pradėti visapusišką dialogą, paremtą lygybės principu, kol kas neaišku. Aišku tik tai, kad Kazachstanas nori tęsti savo pastangas šia kryptimi. Taiką ir bendradarbiavimą tarp Europos ir Azijos skatinanti organizacija Astanos klubas yra Kazachstano kandidatė į nuolatinę Eurazijos dialogo platformą.

reklama

Didžioji Eurazija dega?

Ketvirtasis Astanos klubo susitikimas įvyko šių metų lapkritį. Tema buvo skirta kiekvienam: „Didžiosios Eurazijos link: kaip sukurti bendrą ateitį? Dalyvavo daugiau nei penkiasdešimt žinomų politikų, tarp jų Ahmetas Davutoglu, buvęs Turkijos ministras pirmininkas; Jose Manuelis Barroso, buvęs Europos Komisijos pirmininkas; ir Hamidas Karzai, buvęs Afganistano prezidentas. Taip pat pasirodė ir kiti buvę valstybių ir vyriausybių vadovai, taip pat iškilūs ekspertai iš maždaug trisdešimties šalių. Jų mandatas buvo dalytis idėjomis apie iššūkius, su kuriais susiduria Didžioji Eurazija, ir galimus sprendimus.

Šių metų Astanos klubo susirinkime buvo pateikta svarbi nauja funkcija: 2019 m. pasaulinės rizikos Eurazijai sąrašas. Jį sudarė dešimt rizikų, kurios artimiausiais metais greičiausiai paveiks žemyną. Jie suskirstyti į keturias pagrindines sritis. Viena iš tokių sričių yra ta, kad besitęsianti geopolitinė konkurencija tarp pagrindinių šalių dar labiau destabilizuos pasaulio tvarką ir sutrikdys pasaulinę jėgų pusiausvyrą. Šiais metais tarp Jungtinių Valstijų ir Kinijos paaštrėjo precedento neturinti įtampa šiuolaikinėje istorijoje, kuri gali lengvai sugadinti visus abiejų šalių bendradarbiavimo būdus. Be to, priešprieša tarp Rusijos ir Vakarų tampa vis sunkesnė, didėja nesutarimų sluoksniai: Krymas, konfliktas Rytų Ukrainoje, Sirijos karas, kaltinimai dėl Rusijos kišimosi į JAV rinkimus, Skripalių apnuodijimo byla Didžiojoje Britanijoje ir JAV grėsmė. pasitraukti iš Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutarties. Neseniai įvykęs Rusijos ir Ukrainos karinių jūrų pajėgų laivų susidūrimas Azovo jūroje prideda dar vieną sluoksnį.
Ekspertai nerimauja, kad ši įtampa sukels naujas ginklavimosi varžybas. Tačiau šį kartą tai būtų tarp ne dviejų, o trijų galingų veikėjų – JAV, Kinijos ir Rusijos.
Blogėjant santykiams tarp pasaulinių jėgų, antroji rizikos grupė yra naujų karo rūšių atsiradimas. Jie išsivystė, nes didžiosios valstybės žino, kad tiesioginiai kariniai susirėmimai būtų katastrofiški.

Sankcijos ir prekybos karai yra tarp naujų ginklų. Prekybos karas tarp Jungtinių Valstijų ir Kinijos jau paveikė 50 procentų jų prekybos – 360 milijardų dolerių vertės – ir gali siekti 600 milijardų dolerių. Be to, prekybos ginčai tarp Jungtinių Valstijų ir kitų valstybių, tokių kaip ES, dar turi būti išspręsti. Tokia tendencija, jei ji tęsis 2019 m., sukels pavojų esamos prekybos ir ekonomikos sistemos bei pačios Pasaulio prekybos organizacijos išlikimui. Kitas naujo tipo karo pavyzdys yra kibernetinės atakos – vis didėjantis ginčas tarp JAV ir Rusijos bei JAV ir Kinijos. Kibernetinių atakų mastai sprogsta, o susijusių šalių nuostoliai ateinančiais metais tik didės. Trečioji rizikos sritis – seni konfliktai, vėl kylantys, siekiant destabilizuoti Euraziją.

Paimkite, pavyzdžiui, padėtį Artimuosiuose Rytuose. Amerikos pasitraukimas iš Irano branduolinio susitarimo ir vėl įvestos sankcijos Teheranui gali paskatinti Iraną imtis atsakomųjų veiksmų. Iranas taip pat daug rizikuoja Sirijoje ir Jemene – dviejose vietose, kur dideli konfliktai toli gražu nėra išspręsti. Atgarsiai iš Artimųjų Rytų yra potencialus blykstės taškas Eurazijai, kur susikerta tiek regioninių, tiek pasaulinių jėgų interesai. Be to, įtampa tarp Ukrainos ir Rusijos stiprėja, Afganistano vyriausybė ir toliau praranda teritorijas Talibanui, o Azerbaidžano ir Armėnijos ginčas dėl Kalnų Karabacho tęsiasi, abi pusės kaupia daugiau ginklų.

 

Be šių problemų, antrame plane visada slypi naujų separatistinių ir etnoreliginių konfliktų protrūkių, panašių į 2018 m. Mianmare, protrūkių galimybė. Net palyginti stabili Europa susiduria su šia rizika. Separatistinės nuotaikos Škotijoje išaugo, o tai rodo, kad „Brexit“ gali turėti domino efektą kitoms šalims.
Ketvirta rizikos grupė Eurazijos stabilumui yra netradicinė: ekologinės nelaimės, nepripažįstančios valstybių sienų. Didėjanti įtampa dėl ekologijos ir vandens problemų, atrodo, ilgainiui yra neišvengiama, nebent daug energijos vartojančios ekonomikos, tokios kaip JAV, Kinija ir Indija, ras politinės valios išspręsti šią problemą. Tikėtina, kad situaciją pablogins žmogaus sukeltos ekologinės katastrofos. Tai ypač pasakytina apie besivystančias ekonomiką, kur dažnai nepaisoma aplinkosaugos ir saugos taisyklių ir kur trūksta technologijų bei kvalifikuotų žmonių problemoms spręsti.

Keturios rizikos sritys, kurias nustatė Astanos klubas, atspindi esminius pasaulyje vykstančius pokyčius. Šie iššūkiai pasaulio tvarkai yra rimti, o atsakymai į juos nėra akivaizdūs. Astanos klubas norėtų padėti, tapdamas objektyvia ir nepriklausoma platforma visos Eurazijos dialogui – vieta, kur visos šalys gali susiburti aptarti ne tik problemas, bet ir jų sprendimo būdus.

Pasidalinkite šiuo straipsniu: