Kaip Armėnija prarado savo suverenitetą

Neseniai Pietų Kaukaze įvyko trys atskiri, iš pažiūros nesusiję įvykiai, rodantys, kad Armėnija negali taikiai sugyventi su savo kaimynais. Dar vienas karinis eskalavimas tarp Azerbaidžano ir Armėnijos, pastarajai naudojant Irano bepiločius orlaivius. Jerevane vykusio Europos sunkiosios atletikos čempionato atidarymo ceremonijoje sudeginta Azerbaidžano vėliava. Armėnija dar kartą buvo pagauta padedanti Rusijai apeiti sankcijas. 

Trys įvykiai, kiekvienas iš jų siaubingi, bet kartu jie tiesiog diagnozuoja nepaprastai liūdną Armėnijos situaciją, pavojingą jos kaimynams, bet juo labiau pačiai Armėnijos valstybei ir Europai.

Balandžio 11 d. Armėnijos kariniai daliniai pirmą kartą panaudojo Irane pagamintus dronus užpuolė Azerbaidžano armiją. Matyt, tie patys dronai, kuriais rusai naudojo Ukrainoje. Po incidento Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas pareiškė pretenzijas dėl Armėnijos kariuomenės išdavystės. 

Pašinianas pasakojo, kad karo veiksmų metu buvo aukšto rango Armėnijos kariškiai, kurie liepė užleisti pozicijas, sėjo paniką ir pan. „Ar tai yra užverbuoti agentai? Aš neteigiu, o darau analitinę išvadą. Kitaip tariant, jie turėjo gauti įsakymą iš aukščiau, bet aš šio įsakymo nedaviau. Taigi jie turi turėti kitą „vadą“, iš kurio gavo įsakymą“, – rašo Armėnijos laikraštis Hraparakas cituoja jį sakydamas.

Šie žodžiai yra blogas ženklas Armėnijos valstybingumui. Pirma, šalies vadovė neturėtų užsiimti tokių „analitinių išvadų“ darymu. Jis arba tiesiogiai ką nors pareiškia apie savo armijos kovinį efektyvumą, arba išlaiko savo nuomonę privačiai.

Ką reiškia: „Aš neteigiu, o darau analitinę išvadą“? Jei valstybės vadovas vis dėlto padarys išvadą, kad kariuomenė jam nepavaldi, tai turėtų būti nedelsiant nušalintas nuo vadovų pareigų, nes valstybė negali pakęsti kariuomenės savo teritorijoje, kuri yra pavaldi kažkam kitam. Trečia, Pašinianas iš tikrųjų kalba apie Armėnijos suvereniteto praradimą.

Tai galbūt nenuostabu. Armėnijos valdžia ilgus metus dalija suvereniteto gabalėlius Rusijai, Iranui, Karabacho karo vadams, Prancūzijai, ES misijoms, armėnų diasporos garsiakalbiams ir pabėgusiems oligarchams, turintiems šešėlinę praeitį.

Tačiau šis suvereniteto praradimas kelia nerimą. Tai reiškia, kad konfliktuojanti šalis negali kovoti ir, kas dar svarbiau, negali sudaryti taikos. Suvereniteto praradimas yra nesugebėjimo derėtis įrodymas.

reklama

Gerą pavyzdį galima rasti su Izraelio prezidentu ir Nobelio taikos premijos laureatu Shimonu Peresu, kuris paaiškino, kodėl Izraeliui pavyko sudaryti taiką su Egiptu ir Jordanija, bet nepavyko sudaryti taikos su palestiniečiais ir Libanu. Egiptas ir Jordanija turi vieną vyriausybę, vieną armiją ir vieną saugumo sistemą. Su jais galite derėtis ir susitarti.

Tačiau Libane ir tarp palestiniečių nėra vadovavimo vienybės. Teroristinės organizacijos niekam nepaklūsta, išskyrus savo rėmėjus: Iraną, kuris ginkluoja Libano „Hezbollah“, Palestinos islamo džihadą ir „Hamas“. Dabar Armėnija prisijungia prie klubo pareiškusi, kad jos saugumas yra Irano saugumą.

Kitaip tariant, savo suverenitetą ir teisę į savivaldą po truputį perleidžianti Armėnija ne tik praranda gebėjimą apsiginti, bet ir nepasirengusi taikiai sugyventi su kaimynais.

Pašiniano skundai, kad kariuomenė jam nepaklūsta, sukėlė atakų atsaką. Taigi, pavyzdžiui, straipsnis „Pašiniano Mozės liga“ buvo paskelbtas laikraštyje „Golos Armenii“ („Armėnijos balsas“), kurį vėliau paėmė daugelis svetainių. Kaip matyti iš pavadinimo, Pašinianas kaltinamas megalomanija ir mesijo kompleksu: kad jis, naudodamas bet kokį pretekstą, ir toliau „tyčia diskredituoja ir naikina teisėsaugos institucijų vadovavimą“. Kodėl vyriausybės vadovas manė, kad jis turi kontroliuoti kariuomenę? Straipsnio pabaigoje Pašinjanui grasinama nukirsti galvą, jei „Vakarų meistrai jo neišgelbės paskutinę akimirką, likus sekundei iki visiško sąmonės išjungimo“.

Pašinianu nepatenkinti ir Armėnijos verslininkai. Armėnijos ministro pirmininko vizito Vokietijoje metu jis buvo įspėjo, apie tai, kad nepriimtina padėti Rusijai apeiti sankcijas. 2021 metais Armėnijos eksportas į Rusijos Federaciją siekė 840 mln. USD, o 2022 m. jis siekė 2.4 mlrd. USD ir per metus patrigubėjo. Pernai į Armėniją buvo atvežta 10 kartų daugiau mobiliųjų telefonų nei užpernai. Nemažai Amerikos kompanijų atsisako tiekti mikroschemas Armėnijai, nes supranta, kad jos atsidurs Rusijos Federacijoje raketų gamybai.

Grįžęs į Armėniją Pašinianas paskambino Centrinio banko pirmininkui, vyriausybės nariams ir ekspertams aptarti, kokių priemonių reikėtų imtis. Dabar oro uosto apsaugos darbuotojai turėtų neleisti į Rusiją keliaujantiems keleiviams į lėktuvą atsinešti mikroschemų ir dalių, reikalingų aukštųjų technologijų pramonei. Akivaizdu, kad Armėnijos prisiimtų įsipareigojimų vykdymas smogia į kišenes tiems, kurie jau įpratę prie pelno iš kontrabandos gabenimo draudžiamomis prekėmis. Verslininkus glumina, kodėl Armėnijos premjeras, nebandydamas rasti alternatyvaus sprendimo, iškart pakluso Vakarų partnerių reikalavimams. Akivaizdu, kad jie patys ieškos sprendimų – nesijaudindami, kad Armėnijai gali būti taikomos antrinės sankcijos.

Paskutinis įvykis, kuris negalėjo nepatraukti ne tik politikos analitikų, bet ir sporto aistruolių dėmesio, įvyko balandžio 14 d., kai Armėnijos sostinėje Jerevane Europos sunkiosios atletikos čempionato atidarymo ceremonijoje buvo viešai sudeginta Azerbaidžano vėliava. Jį sudegino oficialiai akredituotas priimančiosios šalies asmuo – renginio dizaineris ir įvykį transliuojančio kanalo Armėnijos visuomeninės televizijos vyriausiasis stilistas. Vėliavos degiklis Aramas Nikolyanas nėra atsitiktinis rūpesčių sukėlėjas. Jis sėdėjo pirmoje eilėje. Apsaugos darbuotojai į jį nereagavo, nes jis buvo vienas iš organizatorių. Jis spėjo prieiti prie merginos, nešusios Azerbaidžano vėliavą (jos aprangą ir vietą pasirinko pats), atimti iš jos ir padegti. Įvykio apsaugos darbuotojai į tai, kas vyksta, niekaip nereagavo.

Baudžiamoji byla Aramui Nikolyanui nebuvo iškelta; Armėnijos teisėsaugos institucija tokiame elgesyje nemato nieko blogo. Greitai paleistas iš policijos komisariato padegėjas buvo sutiktas kaip didvyris. Politikai, visuomenės veikėjai, dešimtys tūkstančių socialinių tinklų vartotojų mato jį kaip sektiną pavyzdį. Azerbaidžano sportininkai paliko čempionatą, nes Armėnijos valstybė negali kontroliuoti įvykių savo teritorijoje – net jei ją transliuoja centriniai televizijos kanalai, o čempionato atidaryme dalyvauja Armėnijos vyriausybės vadovas ir pirmoji ponia, kurios apranga. taip pat suprojektavo vėliavų degiklis Nikolyanas.

Kaip Vakarai šiandien turėtų elgtis su Armėnija, kuri tapo marionete Rusijos ir Irano lėlininkų rankose? Esant dabartinei padėčiai, ši šalis kelia grėsmę visam regionui, kuriame Europa, o ne genocidinė Rusija, gauna alternatyvius energijos išteklius. Vakarai turėtų nustoti traktuoti konfliktą regione kaip Armėnijos ir Azerbaidžano susidūrimą.

Tai konfliktas tarp Rusijos ir Irano marionetės prieš šalį, nuo kurios priklauso Europos energetinis saugumas. Europai laikas apsispręsti ir pastoti.

Pasidalinkite šiuo straipsniu: