Aklavietė nėra strategija: NATO susiduria su nauja realybe

Grupei žygiuojant pro NATO užsienio reikalų ministrus, švenčiančius 75-ąsias Aljanso metines, buvo tikima, kad ir pati NATO žygiuos toliau, nes tai buvo pakeista Rusijos įsiveržimu į Ukrainą. Taip pat refinansuojama dėl amerikiečių gąsdinimo dėl per mažai lėšų išleidžiančių Europos narių ir didėjančios tų šalių saugumo baimės. Aljansas susiduria su nauja realybe, rašo politikos redaktorius Nickas Powellas.

Tai buvo keistos dvi dienos, kai NATO užsienio reikalų ministrai susitiko ir pasisveikinti jubiliejaus proga, ir susitikti su Ukrainos kolega aptarti karo, kuris meta egzistencinį iššūkį NATO tikslams ir vertybėms. Aljansas, kuris pirmuosius kelis dešimtmečius iš esmės išlaikė karinę aklavietę su Sovietų Sąjunga, padalijusia Europą į dvi dalis, dabar turi vengti leistis į aklavietę, kuri suskaldo Ukrainą ir suteikia Vladimirui Putinui drąsinančią pergalę.

NATO karinio komiteto pirmininkas admirolas Robas Baueris iš Nyderlandų pabrėžė NATO kaip gynybinio aljanso istoriją. „Mes esame sėkmingiausias aljansas istorijoje“, – sakė jis, „ne dėl agresyvaus karinės jėgos demonstravimo ar teritorijos, kurią žiauriai užkariavome“, netiesiogiai supriešindami NATO ir Rusijos tikslus.

„Mes esame sėkmingiausias Aljansas istorijoje dėl mūsų atneštos taikos, šalių, kurias suvienijome, ir konfliktų, kuriems neleidome išsivaduoti“, – aiškino admirolas. Jis, žinoma, buvo teisus. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, didžiausia NATO sėkmė buvo užtikrinti, kad Šaltasis karas išliktų įšaldytas konfliktas, galiausiai iš dalies laimėtas karinėmis išlaidomis, kurių Varšuvos paktas negalėjo prilygti nenuskurdindamas ir neatstumdamas savo tautų.

NATO ne tik gyveno su Vokietiją padalijusia pasidalijimo linija, bet ir buvo jos raison d'être dalis. Aklavietė dėl ugnies truko 40 metų. Tačiau dabar, kaip sakė NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas, „ukrainiečiai nestokoja iš drąsos, jiems baigiasi amunicija“.

Vis dėlto jis pasiūlė teigiamą žinią, kad „visi sąjungininkai sutinka, kad šiuo kritiniu momentu reikia remti Ukrainą“. Jis teigė, kad tikslas yra vieningas. „Ukraina gali pasikliauti NATO parama dabar ir ilgam“, – pareiškė jis ir pažadėjo, kad „detalės susiformuos per ateinančias savaites“.

Tikėkimės, kad ne per daug savaičių, tikriausiai pagalvojo Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmitrijus Kuleba, kuris sakė nenorintis sugadinti, jo teigimu, „galingiausio ir ilgiausiai gyvuojančio aljanso pasaulio istorijoje“ gimtadienio. Jis priminė generaliniam sekretoriui, kad į NATO būstinę Briuselyje jis nuvyko „atsižvelgiant į besitęsiančias precedento neturinčias Rusijos raketų ir bepiločių orlaivių atakas prieš Ukrainą“.

reklama

Pasak jo, balistinių raketų, kurias galėtų sustabdyti gynybinė raketų sistema „Patriot“. Ukrainai jų reikėjo ir jis tvirtino, kad NATO sąjungininkai jų turi daug. Tačiau Ukrainos iššūkis NATO neapsiriboja raketų „Patriot“ reikalavimais. Jei norime, kad NATO vertybės nugalėtų, jos narės turi rasti valios ir priemonių, kad Ukraina galėtų pakreipti karo bangą, o ne išlaikyti brangiai kainuojančią aklavietę; brangiai kainuoja ne tik kraujas ir lobis, bet ir patikimumas galingiausiam aljansui, kurį kada nors matė pasaulis.

Pasidalinkite šiuo straipsniu: