Už šį aistringą nepaklusnumą, ginant Europos vaikus, Eglantynė buvo areštuota. Viešo nesutikimo su blokada reiškimas buvo prilygintas išdavystei. Tačiau jos bylos teisėją taip sužavėjo jos drąsa ir jos reikalo teisingumas, kad sumokėjo jai skirtą baudą iš savo kišenės. Šie pinigai gali būti laikomi pirmąja auka organizacijai „Gelbėkit vaikus“, kurią Eglantynė įkūrė.
Nuo to laiko padarėme nuostabią pažangą vaikams. Tuo metu, kai buvo įkurta „Gelbėkit vaikus“, maždaug 30 vaikų iš 100 tragiškai mirė ankstyvaisiais gyvenimo metais. Šiandien – mažiau nei penki. Taip pat buvo taip, kad tik 30 vaikų iš 100 kada nors išmoktų skaityti ir rašyti. Šiandien pasaulio raštingumo lygis siekia apie 85 proc. Tačiau nepaisant visų šių didelių žingsnių į priekį, daug milijonų vaikų vis tiek liko toli nuošalyje. Tiesą sakant, žinome, kad toks likimas yra mažiausiai 700 milijonų vaikų, o tai yra pagrindinė mūsų naujosios ataskaitos „Pavogtos vaikystės“ išvada.
Šioje ataskaitoje – pirmoje metinėje serijoje – atidžiai apžvelgiami įvykiai, kurie atima iš vaikų vaikystę. Šios „vaikystės baigtys“ reiškia puolimą prieš vaikų ateitį ir apima prastą sveikatą, konfliktus, smurtą, vaikų santuoką, ankstyvą nėštumą, netinkamą mitybą, atskirtį nuo švietimo ir vaikų darbą. Naudojome šiuos veiksnius, kad sukurtume unikalų įrankį – Vaikystės pabaigos indeksą, kuris suskirsto 172 šalis pagal tai, kur vaikystė yra labiausiai nepažeista ir kur ji labiausiai nualinta. Tai parodo, kurioms šalims sekasi ir kurioms šalims nepavyksta sudaryti sąlygas, kurios ugdo ir apsaugo jauniausius savo piliečius.
Žinoma, dauguma šių vaikų gyvena nepalankioje padėtyje esančiose besivystančių šalių bendruomenėse. Visos šalys, esančios paskutiniame reitingo dešimtuke, yra Afrikoje į pietus nuo Sacharos. Nenuostabu ir tai, kad Europos šalys užima visas dešimtukas. Vis dėlto, nors Europos vaikai yra vieni sveikiausių, geriausiai išsilavinusių ir geriausiai apsaugotų pasaulyje, neturėtume pamiršti, kad čia gyvena ir kai kurie labiausiai nepasiturintys vaikai. Praėjusiais metais organizacija „Gelbėkit vaikus“ atskleidė, kad maždaug 26 milijonams vaikų Europoje gresia didelis skurdas ir socialinė atskirtis. Tarp jų yra ypač pažeidžiami vaikai, kurie buvo priversti bėgti į Europą iš skurdžiausių pasaulio šalių, daugeliu atvejų patys, ir pernelyg dažnai patiria prievartą ir išnaudojami net mūsų sienose.
Būtent tai dabar skatina „Gelbėkit vaikus“. Pasiryžimas pasiekti sunkiausiai pasiekiamus vaikus, kurie buvo atskirti arba palikti progreso – nesvarbu, ar jie gyvena Somalyje, Pietų Sudane ar Švedijoje. Visi vaikai nusipelno meilės, globos ir apsaugos vaikystės, kad jie galėtų tobulėti iki galo. Kaip „Gelbėkit vaikus“, pažadėjome padaryti viską, kad tai įvyktų. Tai mūsų beveik šimtą metų trukusios misijos šiuolaikinė apraiška. Tačiau priešingai nei vienišas Eglantyne Jebb balsas, girdimas Trafalgaro aikštėje prieš visus tuos metus, visas pasaulis dabar susivienijo ir palaiko pažeidžiamiausius vaikus.
2015 m. pasaulio lyderiai susirinko į Jungtines Tautas pasirašyti tvaraus vystymosi tikslų. Tai prilygo visuotiniam įsipareigojimui, kad visi vaikai naudosis savo teisėmis į sveikatą, švietimą ir apsaugą – trumpai tariant, teise į vaikystę – ir pažadą, kad pirmiausia bus pasiekti tie, kurie yra labiausiai atsilikę, labiausiai atskirti nuo visuomenės. Šis pažadas yra plačiausia ir universaliausia garantija pasaulio vaikams, kokią mes kada nors matėme tarptautinėje bendruomenėje. Tai istorinė galimybė, kurios negalime praleisti.
Kaip žmogaus teisių gynėja ir pagrindinė vystymosi ir humanitarinės pagalbos teikėja, Europos Sąjunga turi didelę atsakomybę užtikrinti, kad mes to nepadarytume. Tačiau nerimą kelia tai, kad pastaruoju metu ji susiduria su dideliais iššūkiais, kurie išbando jos gebėjimą prisiimti šią atsakomybę. Padidėjęs į ES atvykstančių pabėgėlių ir migrantų skaičius, teroristiniai išpuoliai ir konfliktai jos kaimynystėje paskatino daugiau dėmesio skirti saugumui ir gynybai. Derybų dėl JK pasitraukimo iš ES pradžia dominuos ES politikoje, o ES susiduria su piliečių pasitikėjimo krize augant nelygybei ir euroskepticizmui.
Dėl visų šių spaudimų kyla pagunda ieškoti greitų sprendimų arba sutelkti dėmesį tik į tai, kas geriausia vienai šaliai, kitų sąskaita. Tačiau lygiai taip pat, kaip Eglantyne atsitraukė prieš sąjungininkų blokados logiką, šiandien taip pat turi būti daugiau bendradarbiavimo, o ne mažiau, ir daugiau ryžto dirbti kartu, kad būtų išlaikytas Europos, kaip geros jėgos pasaulyje, vaidmuo.
Turime sutelkti dėmesį į skurdo, konfliktų ir atskirties, kurios yra daugelio mūsų žemyną kamuojančių bėdų varomosios jėgos, pagrindines priežastis; investicijos į vaikus, ateinančią kartą, turi būti didelė sprendimo dalis. Tai reiškia, kad reikia ryžtingai siekti tvaraus vystymosi tikslų ir kurti pasaulį, kuriame kiekvienas vaikas, tiek ES viduje, tiek už jos ribų, galėtų išgyventi, mokytis ir klestėti. Investuodami į vaikus investuojame į lygesnį, stabilesnį ir klestintį pasaulį: pasaulį, kuris pagaliau primintų drąsią tos vienos drąsios moters, suimtos Trafalgaro aikštėje, viziją.
KOMENTARAI
ES turėtų atsižvelgti į taupymo poveikį vaikams
Jana Hainsworth yra „Eurochild“ generalinė sekretorė
Europos Sąjunga teigia esanti pasaulinė žmogaus teisių čempionė. Tačiau kai reikia susitvarkyti savo namą, kyla rimtų iššūkių.
Galima teigti, kad tai yra pačios ES makroekonominės politikos ir priežiūros priemonės, kurios geriausiu atveju pritarė, o blogiausiu – skatino taupymą visose valstybėse narėse. 2010 m. ES įvedė daug griežtesnę biudžeto priežiūrą, ypač visoje euro zonoje, nustatydama griežtus valdžios sektoriaus deficito ir valstybės skolos apribojimus. Tai sustiprina Europos semestro procesas – ES makroekonominio koordinavimo mechanizmas, kurio rekomendacijos valstybėms narėms dažnai buvo aiškinamos kaip žalia šviesa mažinti viešąsias išlaidas.
UNICEF teigimu, taupymas vaikams neproporcingai paveikė. Išlaidos išmokoms šeimai nuo 2008 m. sumažėjo daugelyje ES šalių. EBPO tyrimai taip pat rodo nerimą keliančią švietimo išlaidų mažėjimo tendenciją. Daugiau nei dviejuose trečdaliuose EBPO šalių išlaidų pradiniam ir aukštajam mokslui 2005–2014 m. sumažėjo vyriausybės biudžeto dalis. Nukentėjo sveikatos, socialinės apsaugos ir vietos bendruomenių biudžetai, o tai apribojo vyriausybių galimybes sustabdyti didėjančią nelygybė.
Apskaičiuota, kad šiandien visoje ES kas ketvirtas vaikas auga skurde. Skurdo patirtis vaikystėje yra ypač žalinga, dažnai paveikianti gyvenimo galimybes ir perduodama kitai kartai. Kalbama ne tik apie sumažėjusias šeimos finansines galimybes: skurdas riboja dalyvavimą visuomenės gyvenime ir mažina vaiko galimybes išnaudoti visas savo galimybes. Mums reikia tvirto politinio mūsų nacionalinių lyderių įsipareigojimo, kad tai pakeistume.
Nors dalis kaltės gali būti suversta pernelyg uoliam ES institucijų įsikišimui, kita ES dalis įnirtingai gynė socialines investicijas ir pastangas kovoti su vaikų skurdu. 2013 m. vasario mėn. Europos Komisija priėmė savo rekomendaciją „Investavimas į vaikus: nepalankių sąlygų ciklo nutraukimas“. Tai skatina valstybes nares spręsti vaikų skurdo ir socialinės atskirties problemą įgyvendinant daugiamates strategijas ir tam panaudoti turimus ES struktūrinius fondus.
Neseniai atliktas jos poveikio vertinimas nenuostabu rodo, kad pažanga yra nedidelė ir „nepakankama, palyginti su problemos mastu“. Galbūt taip yra dėl būdingų prieštaravimų tarp makroekonominės ir fiskalinės politikos ir realių investicijų, reikalingų didėjančiai nelygybei ir vaikų skurdui panaikinti. Galiausiai tai yra vaikų ir jų teisių politinio prioriteto nustatymo klausimas.
Du pastarojo meto įvykiai suteikia vilties blizgesį. Pirmasis, žinoma, yra tvaraus vystymosi tikslai. Priešingai nei jų pirmtakai (Tūkstantmečio vystymosi tikslai), jie yra universalūs. ES neturėtų prarasti galimybės suderinti savo viziją po 2020 m. su šiais pasauliniais įsipareigojimais dėl geresnio pasaulio. Antrasis yra Europos socialinių teisių ramstis – nauja Junckerio komisijos iniciatyva. Nors ankstesnės komisijos bandė stiprinti Europos socialinę dimensiją, tai pirmas kartas, kai iniciatyvą palaiko prezidentas. Jei jis pasiteisins, ekonominės politikos priekyje ir centre atsiras socialinių rezultatų, įskaitant pastangas mažinti vaikų skurdą. Ateityje ES valstybės narės turėtų būti vertinamos ne tik pagal fiskalinę drausmę, bet ir pagal socialinius standartus.
Laikas parodys, ar šios iniciatyvos pasuks didėjančios nelygybės ir įsitvirtinusio vaikų skurdo bangą Europoje. Esame tvirtai įsitikinę, kad nuo to priklauso ilgalaikė Europos gerovė ir stabilumas.