Didelė infliacija kelia keblią padėtį pagrindiniams centriniams bankams

Europos obligacijų rinkai smunkant, Europos centrinio banko (ECB) prezidentė Christine Lagarde (nuotraukoje) birželio 28 d. pareiškė, kad centrinis bankas penktadienį pradės obligacijų pirkimo programą, kad pažabotų galimas skolų krizes. Pradėdamas naują rinkų stabilizavimo programą, ECB svarsto galimybę išlaikyti „lankstumą“ paskirstydamas reinvesticijas į savo didžiulį 1.7 trilijonų eurų vertės obligacijų pirkimo portfelį. Ji taip pat kuria naują obligacijų pirkimo įrankį, skirtą vadinamajam „suskaldymui“ spręsti. Lagarde teigė, kad šis įrankis leis palūkanų normoms kilti „tiek, kiek reikia“, kad būtų galima stabilizuoti infliaciją ties 2 proc. ECB, kaip „paskutinės išeities pirkėjo“, padėtis tam tikru mastu palengvino Europos obligacijų išpardavimą, o kai kurių labai svertų šalių obligacijų pajamingumas sumažėjo. rašo Wei Hongxu.

Pagal ECB sprendimą liepos mėn. padidinti palūkanų normas, siekiant atremti infliaciją, jo siūloma obligacijų pirkimo programa, nors ir palengvina galimą obligacijų rinkos krizę, iš esmės prieštarauja artėjančiam pinigų politikos griežtinimui. ANBOUND tyrėjai atkreipė dėmesį, kad ECB pinigų politika, panašiai kaip vykdoma Federalinio rezervų banko ir Japonijos banko (BOJ), taip pat susiduria su iššūkiais. Didelė pasaulinė infliacija siaurina pinigų politikos erdvę, infliacijos ir užimtumo dilema tampa vis dažnesnė. Tai nėra gera žinia pasaulio ekonomikai ir kapitalo rinkoms, nes prieštaravimas tarp ekonomikos augimo ir infliacijos dar ilgai kankins didžiuosius centrinius bankus.

Lagarde teigė, kad ECB išliks „lankstus“ dėl PEPP portfelio reinvestavimo, kuris turi būti atliktas liepos 1 d. „Užtikrinsime, kad visoje euro zonoje būtų išlaikytas tvarkingas mūsų politikos pozicijos perdavimas“, – sakė ji. „Spręsime visas kliūtis, kurios gali kelti grėsmę mūsų kainų stabilumo mandatui“.

ECB primygtinai reikalaujantis atlikti „paskutinės išeities pirkėjo“ vaidmenį iš tikrųjų pasimokė iš Europos valstybių skolos krizės, kurią sukėlė 2008 m. finansų krizė. Dėl to meto lėto ECB sprendimų priėmimo ir nenoro skatinti sušvelninimą didelių svertų šalių, tokių kaip Graikija, Italija, Ispanija, ekonomikos ir finansų sistemos dėl skolų krizės patyrė didžiulių nuostolių. Tada 2014 m. ECB pagaliau pradėjo kiekybinį skatinimą, siekdamas susidoroti su dviguba defliacijos grėsme ir tuometine valstybės skolos krize, kuri stabilizavo atitinkamų šalių ekonomikos ir finansų sistemas. Iš viso ECB šiuo metu perka daugiau nei 49 trilijonus eurų obligacijų, o tai atitinka daugiau nei trečdalį euro zonos BVP. Per pastaruosius dvejus metus ECB nupirko daugiau obligacijų nei visų papildomų 19 euro zonos šalių vyriausybių išleistų obligacijų, todėl jis turi didžiulį svertą regiono skolinimosi išlaidoms padengti.

Europos rinkai ruošiantis atsisveikinti su neigiamomis palūkanų normomis, ECB pradėjus didinti palūkanų normas, skolinimosi išlaidų padidėjimas neišvengiamai atneš naujų rizikos veiksnių į jo obligacijų rinką. Didėjančių palūkanų pasekmės ne tik sukels įvairių nuosmukį patiriančių šalių ekonomikos augimą, bet ir greičiausiai sukels naują skolų nevykdymo etapą. Tokią kainą turi sumokėti centrinis bankas už savo priemones prieš infliaciją. Tačiau, kaip ir Fed atveju, rinkos investuotojai taip pat skeptiškai vertina tai, kad ECB griežtinanti politika bus veiksminga kovojant su infliacija. Šiuo metu infliacijos lygis euro zonoje yra pasiekęs daugiau nei 8%, o tai daugiau nei keturis kartus viršija ECB 2% tikslą. Paskutiniai VKI duomenys euro zonoje birželį turėtų pasiekti rekordinį 8.5 proc. Didelė infliacija yra ne tik energijos iškraipymas, kurį sukėlė konfliktas tarp Rusijos ir Ukrainos, bet ir tiekimo grandinės koregavimo suvaržymai.

Šie veiksniai reiškia, kad trumpuoju laikotarpiu infliacijos lygį bus sunku suvaldyti ir jis greitai sumažės. ECB vyriausiasis ekonomistas Philipas Lane'as sakė, kad ateinančiais mėnesiais centrinis bankas turi išlikti budrus, nes infliacija gali ir toliau kilti, o regiono ekonomika gali sulėtėti dėl vartojimo. Tuo tarpu „Morgan Stanley“ pareiškė, kad ketvirtąjį šių metų ketvirtį euro zonos ekonomika pateks į lengvą nuosmukį, nes vartotojų ir verslo pasitikėjimas mažėja dėl sumažėjusio energijos tiekimo Rusijoje, o infliacija išlieka aukšta. Tikimasi, kad euro zonos ekonomika trauksis du ketvirčius, o kitų metų antrąjį ketvirtį vėl pradės augti dėl didėjančių investicijų. Nepaisant ekonomikos sulėtėjimo rizikos, ECB vis tiek turėtų didinti palūkanų normas kiekviename susitikime likusią metų dalį, o gruodį pasibaigs iki 0.75 %, atsižvelgiant į nuolat aukštą infliaciją. Tačiau jei ekonomikos perspektyvos labai pablogės, ECB po rugsėjo gali nustoti kelti palūkanų normas. Tai iš tikrųjų rodo, kad esant aukštai infliacijai centrinis bankas neturi daug veiksmingų priemonių. Ji gali taikyti tik vieną žingsnį vienu metu metodą ir prisitaikyti nuo infliacijos iki recesijos.

Tokia situacija vyksta ir JAV bei Japonijoje. Fed taip pat susiduria su prieštaringu infliacijos ir nuosmukio pasirinkimu, o BOJ turi apsvarstyti daugybę savo švelninimo politikos keitimo padarinių. Situacija Japonijoje yra šiek tiek panaši į ECB, nes centriniam bankui sunku sugriežtinti valiutą mažinant balansą. Japonijos jenai toliau smukus, infliacijos lygis iš eilės viršijo 2 % tikslą, todėl BOJ atsidūrė sunkioje padėtyje. Jei Abenomics propaguojama švelninimo politika bus nutraukta siekiant kovoti su infliacija, tai padidins Japonijos vyriausybės obligacijų pajamingumą, be Japonijos akcijų rinkos burbulo žlugimo. Kadangi visa Japonija susiduria su precedento neturinčiu sverto lygiu, nėra optimistiška, kad Japonijos įmonės gali sau leisti padidinti palūkanų normas. Tuo pat metu BOJ sukaupė daug valstybės obligacijų ir rizikos turto. Kai balansas bus sumažintas ir parduotas, tai sustiprins išpardavimą kapitalo rinkoje ir taip sukels kapitalo rinkos krizę, kuri turės įtakos ir akcijoms, ir skoloms. Ši krizė, ypač skolų krizė, sukels mirtiną šoką ir turės įtakos ekonomikai.

reklama

Ši perspektyva taip pat yra priežastis, kodėl ECB vis dar stengiasi sustabdyti obligacijų pirkimą, net jei yra pasiryžęs didinti palūkanų normas. Santykinai dėl ypatingo JAV dolerio vaidmens tarptautinėje valiutoje FED nesusiduria su didesne rizika, kai didina palūkanų normas mažindamas balansą, o yra gana aktyvioje padėtyje. Tačiau FED taip pat susiduria su recesijos rizika, kurią sukelia pagreitintas politikos griežtinimas. Tai panaši į ECB ir BOJ situaciją. Subalansuoti infliaciją ir ekonomikos sąstingį būtų pagrindinis iššūkis, su kuriuo susiduria didžiosios ekonomikos, ir tai yra dilema, su kuria turi susidurti pagrindiniai pasaulio centriniai bankai.

Galutinė analizės išvada

Atsižvelgiant į aukštą pasaulinės infliacijos lygį, pagrindiniai pasaulio centriniai bankai yra linkę taikyti griežtesnę politiką. Tačiau vis labiau ryškėja prieštaravimas tarp infliacijos ir ekonomikos augimo bei iš to kylanti skolos problema. Dėl šių prieštaravimų centriniai bankai paprastai susiduria su dilema, kad nors pinigų politikos erdvė susiaurėja, politikos sunkumai išaugo. Tai taip pat reiškia, kad šie centriniai bankai atsidūrė nepatogioje padėtyje dėl pinigų politikos žlugimo ir kad pasaulio ekonomikai ilgą laiką reikia kovoti su stagfliacijos grėsme.

Pasidalinkite šiuo straipsniu: